Istoriniai pareiškimai

Daugelis keliautojų ir diplomatų aprašymų ir laiškų įrodo, kad Omanas šimtmečius praktikavo taikią filosofiją.

 

Anglo, John Ovington, Karaliaus Jokūbo II kapeliono, citata, 1633 m. jam lankantis Maskate:

„Arabai yra labai pagarbūs ir paslaugūs visiems svetimšaliams; jie nesmurtauja ir neužgaulioja; ir nors jie tvirtai laikosi savo principų ir ištikimai laikosi savo religijos tradicijų, jie niekada jų neprimeta; nei jų moralinės vertybės neginamos tokiu uolumu, kad nukryptume nuo žmogiškumo ir švelnios pagarbos ... Trumpai kalbant, šie žmonės paprastai santūrus ir teisingi, pasižymintys nuostabomis savybėmis, kuriuos graikų ir romėnų dorovės sergėtojai stengėsi įkvėpti savo herojams, bet jie nepasiekė šio tikslo.“

Amerikos verslininkas ir diplomatas, Edmund Roberts, lankėsi Sajid Saide 1833, ir taip aprašė Omaną valdytoją:

„Visos religijos sultono valdžioje ne tik toleruojamos, jas saugo jo Aukštybė; ir niekas netrukdo krikščionims, žydams ar pagonims skelbti savo doktrinas ir statyti šventoves.“

1824 m. kapitonas George Keppel, britų keliautojas, lankėsi Maskate, grįždamas iš Indijos į Angliją, apibūdino Omano musulmonus taip:

„Jie negarbina jokių šventųjų; nėra nei atsivertusiųjų, nei dervišų. Jie labai gerbia teisingumą; ir labai tolerantiški kitoms religijoms“.

Carsten Niebuhr, Vokietijos keliautojas, apsilankė Maskate 1765 m. sausio 3 d. Jis rašė:

„Banianiečiai iš Indijos gausiai įsikūrę komercinėje miesto dalyje. Mokhaje jie patiria daug pažeminimų, bet Maskate, tolerantiškos Beiaši sektos aplinkoje, jiems leidžiama laikytis įstatymų ir laisvai garbinti pagal savo religijos tradicijas.